Ravena – miestas Emilijoje-Romanijoje (šiaurės Italija), prie Adrijos jūros; provincijos centras. 157,05 tūkst. gyventojų (2009). Išvystyta naftos, chemijos, mašinų, muzikos instrumentų pramonė. Veikia Ravenos nacionalinis muziejus, dailės menų akademijos Pinakoteka, arkivyskupijos muziejus. Išlikę mauzoliejai (V–VI a.), bazilikos, rūmų liekanos, poeto Dantės (1265–1321) kapas ir muziejus.
Dabartinės Ravenos vietovėje italikų genčių žmonės apsigyveno apie 1400 m. pr. m. e. Tradiciškai laikomasi nuomonės, kad po to vietovėje gyveno etruskai, o dar vėliau − galai. 191 m. pr. m. gyvenvietė pateko į Romos priklausomybę ir greitai įgijo didelę reikšmę regione dėl Adrijos šiaurės-vakarų jūrų uosto. Romos imperatorius Augustas pastatė naują Klasės uostą šiek tiek piečiau Ravenos, kuris tapo pagrindinių Romos imperijos karinių jūrų pajėgų Adrijoje baze.
402 m. imperatorius Honorijus perkėlė Vakarų Romos imperijos sostinę į Raveną. Po imperijos žlugimo 476 m. Ravena tapo germanų valstybės, vadovaujamos Odoakro, sostine. 493 m. tapo ostrogotų karalystės, vadovaujamos Teodoriko, sostine. 540 m. Raveną užkariavo Bizantijos imperatoriaus Justiniano I generolas Belizarijus ir Ravena tapo Bizantijos imperijos Italijos valdų sostine. 726 m. po maištų ir invazijų Bizantijos valdžia Ravenoje žlugo, miestas 751 m. pasidavė langobardų karalystei, 754 m. buvo prarastas frankams, kurių karalius Pipinas III 757 m. miestą padovanojo Romos popiežiui. Ilgą laiką miestas buvo beveik savarankiškai valdomas vietos arkivyskupų ir vėliau – įtakingos Polenta giminės. 1441 m. miesto valdymą perėmė Venecijos respublika, bet 1509 m. jis vėl grąžintas popiežiui. 1512 m. po Ravenos mūšio miestą užėmė prancūzai, tačiau greit buvo išvaryti. Miestas po to su trumpomis pertraukomis buvo popiežiaus nominalioje priklausomybėje. 1859 m. Ravena paskelbė sąjungą su Sardinijos karalyste ir 1861 m. tapo suvienytos Italijos dalimi.
